- dėmė
- 2 dėmė̃ sf. (4)
1. domė, dėmesys: Ar pririštas šuva loja, ar vargšas prašo – niekas dėmė̃s neatkreipia Rs.
2. mintis, nuomonė: Negerai apie artimą mislyti, dėmę negerą turėti Gmž.
◊ dėl dėmė̃s apsimestinai, nerimtai: Dėl dėmė̃s dirba vaikis, t. y. dėl slisties J. Mergos tariamai bijo, bet mielai duodasi sugaunamos ir, tik prisiminusios, dėl dėmės klykčioja rš. Gaspadoriai valgė su šeimyna tik dėl dėmė̃s Varn.į dė̃mę dė́tis (įsidė́ti, im̃ti); iš dėmė̃s nepaléisti dėmėtis, atsiminti: Dė́kis į dė̃mę Slnt. Visą jų kalbą įsidė́jo dėmė̃n Ds. Dėmė̃n im̃ti Ds. Klausėsi, ką sako mokytojas, ir dėjosi sau viską dėmėn J.Jabl. Jei kartą gi tau pasakė, tai dė́kis dėmė̃n Š. O iš šitų visų man labiaus įsidėjo dėmėn apsakymas vieno berniuko BsPII328. Iš dėmė̃s nepaléid Slnt.į dė̃mę dìngstelėti staiga prisiminti: Vargšei dingstelėjo dėmėn, kad savo kūdikį užmiršo rš.tą dė̃mę darýti apsimesti ką darančiu: Ans darbo nedirba, bet tik tą dė̃mę dãro Kv. Galiu aš tą dėmę padaryti Kos150. Vienok tą dėmę darė, rinko M.Valanč. Tą dė̃mę dãro, še aš jau duodu, bet iš to davimo mažai naudos Plt.tai dė̃mei šiaip sau, tarp kitko: Ans yr tik tai dė̃mei, o nėko nedirba Krtn.
Dictionary of the Lithuanian Language.